mano gyvenimas būtų daug lengvesnis, jei turėčiau daugiau naglumo. šiuo metu turiu galvoj konkretų atvejį – kai prieš savaitę užėjau į kirpyklą ir pamačiau, kad ten dirba tėvų pažįstama, plaukus kerpanti atbulom rankomis, galėjau apsisukti ir išeit. bet ne! naglumo aš neturiu, turiu artistinių sugebėjimų: apsimečiau, kad atėjau apsikirpt būtent pas ją.

tai, kad turėjau net atsispausdinus foto, kaip turėčiau atrodyt, nepadėjo. dar išgirdau daug neįtikėtinų istorijų, kaip kad ‘o mano dukra tai irgi gyvena londone, prie pagrindinės gatvės‘. žodžiu, apturėjau pusvalandžio tragediją, kurios finalas buvo manęs pasiukiojimas prieš veidrodį ir pasidžiaugimas, kaip gražiai mane nukirpo. aš tuo metu mačiau tik savo grifką ir bandžiau sulaikyti ašaras.

taigi, prabėgus savaitei, galiu pasakyt, kad viskas eina tik BLOGYN. mano grifka nusprendė neataugti ir stotis piestu. ir galbūt net lenda atgal į galvą, nes atrodo vis trumpesnė kiekvieną dieną. aš irgi slėpčiaus tokį stresą patyrus.

kaip man dabar į žmones eiti? nors imk ir užsimauk kokį tesco maišelį ant galvos.