rezoliucijos

einant į darbą man tenka praeiti parkiuką. kadangi rytais esu labai nelaimingas žmogus, einu visa susigūžusi ir bandau atsibusti nors prieš pasiekiant ofisą, o tam parkiukas nėra tokia jau ir bloga vieta (išskyrus tą kartą, kai prakeikti darbininkai pamiršo atrakinti vartus ir aš visa sijonuota ropščiaus per tvorą).

iš to žinau, kad pasaulyje yra labai keistų žmonių, kurie vietoj to, kad parptų iki paskutinės galimos sekundės, keliasi anksčiausiai ir eina Pabėgiot. man tokie žmonės įtartini. pridėjus tai, kad aš rytais ir šiaip nespinduliuoju laime, tų žmonių aš apskritai nemėgstu. o jie – priešingai, savo energijos perteklių bando išlieti ir ant manęs – yra pora tokių, kuriuos matau lakstančius kiekvieną rytą – tie tai net sveikintis su manim pradėjo. idant nepasirodyčiau labai nemandagi imigrantė, sveikinuosi ir aš. tik laimingo snukio vis dar neišmokau išspausti.

ir ką aš tik norėjau pasakyti – tiek bėgiojančių žmonių kaip šiom dienom dar nemačiau gyvenime. nu jų tiesiog virtinė, kas du metrai kažkas pūkšuoja. net savo sveikintojų nebeatskiriu! įtariu, naujametinės rezoliucijos šitoje šalyje yra stipriai populiarios. o šiais metais sportas tai tikrai buvo rezoliucija nr vienas, nes anglai labai nori pasirodyti esantys sveiki ir ten visokie kitokie tiems, kurie atvažiuos vasarą olimpinių pasižiūrėt. kaip jie nesupranta, kad tie, kurie atvažiuos pasižiūrėt, tai tikrai nebus sportininkai – jie tik prigrūs pilną tube’ą savo užpakalių ir pakampėse gers alų su čipsais. jei sugebės tų čipsų nusipirkti, nes čipsai čia tai yra bulvės (kol buvau lietuvoj spėjau šitą pamiršti ir išstojau pirmą kartą nuėjus į barą)

o iš rytinių žmonių, beje, man patinka tik tas kaimynas anglas, kuris yra baisiai senas ir turi dar senesnį šunį; šuo matyt rytais apsisisioja, tai anglas priverstas jį vest laukan. bet anglas atrodo kaip tikras klasikinis anglas, su lazdele ir kaklaskare ir dar pypkę įsikandęs, ir sveikinasi taip iškilmingai galva linktelėdamas. ir ropoja taip jie abu rytais, viens už kitą lėtesni ir senesni. kartais galvoju, ką darytų vienas, jei kitas užsiverstų. (su tokiom mintim ir pasiekiu parkiuką)