visos istorijos turi pabaigas. anksčiau ar vėliau.

man šiandien kažkas skambino tris kartus į lietuvišką numerį – išvadinau lochais ir išjungiau telefoną. galvojau, kas nors bando paklausti, ar nenorėčiau pasirašyti sutarties su nauju operatorium ar vykdo kitas apklausas. o pasirodo, ne!

jei vis dar prisimenat tą istoriją, kaip su k. vieną ketvirtadienį grižom antrą nakties ir konstatavom Pupsiko Džiugaičio pavogimo faktą, kaip k. lakstė ir surado tą praardytą Pupsiką prie garažų, kaip vagys, nesitikintys kad žmonės ketvirtadieniais grįžta namo tokiu metu, atvažiavo to Pupsiko su autobusiuku neapšviestais numeriais ir visus kitus niuansus – ši istorija pasirodo turi visai kitokią pabaigą, nei galvojau. ir tie trys skambučiai – iš prokurorės (ji po to dasikasė iki mano tėvų). nes po pusantrų metų ar kiek čia praėjo, vagį vis dėlto surado. kad jau šiandien nieko nebegaliu sužinoti, turiu laukt rytojaus ir tada jau man papasakos, kas ten ir kaip. oi, kaip smalsu, ant kėdės net sunku nusėdėt. tikiuosi, jie  manęs kokiam teisme dalyvauti negali priversti?  bandau prisiminti, kiek aš ten mokėjau už remontą. ir gailiuosi, kad tada, kai keičiau spyną įdėjau pačią pigiausią. kvaiša. dabar atimčiau iš to herojaus paskutinius treningus. dar reikia susigalvoti kokią moralinę žalą, ir reikalaut, kad ją atlygintų.

būsiu labai turtinga.

o policija dirba pasirodo. lėtokai, bet dirba.