apie kramtomą gumą ir toleranciją

taigi, važiuoju sau namo tylų sekmadienio vakarą iš džiazų. vagonėlis tuščias, tik dar viena mergaitė sėdi kamputyje ir knygą skaito. ir staiga įsiridena šešių asmenų pakistaniečių šeimynėlė ir mane apsėda. ir visi aliai vieno gumą kramto – iš šešių tik viena mama susičiaupus, matyt, hidžabas trukdo taip plačiai žandikauliu maskatuoti.

mergaitė su knyga pasižiūrėjo priekaištingai ir demonstratyviai ausines susikšo. o mano ipod’o batareika nusėdus, buvau priversta sėdėti ir pusvalandį klausyti Gumos Žiaumojimo Orkestro. galvojau, po kurio laiko priprasiu ir nebekreipsiu dėmesio, bet kur tau – pasirodo, To nuignoruot neįmanoma.

vaikų tai iš pradžių buvo gaila, nes iš kur gi pas juos geros manieros, jei rubuilis tėtukas sėdi išsižergęs ir sultingai čepsi. bet kai jie pradėjo ta gumą demonstratyviai kaišioti ir net vienas patampė mažais pirštukais, palinkėjau jiems visų tame vagonėlyje tūnančių mikrobų.

šiandien gi sėdžiu ir galvoju, kad turbūt vaikystėj kokia nors tetulė lygiai taip pat piktindavosi manimi. dėl čepsėjimo tai nepamenu, bet kad gumą tampydavau ir aplink pirštą vyniodavau tai tikrai. ir dar mainydavaus ja smėlio dėžėj su kavalierium (man buvo tik keturi, o jam jau visi keturi su puse(!), kaip kad pats išdidžiai sakė). tai galvoju, kad čia man senatvė jau atėjo, sulig kiekviena diena vis mažiau tolerancijos. už poros metų prižadu netoleruoti nieko, išskyrus save, ir tai su išlygom.