| pasivaikščiojimai tvoromis |
| kaip nutinka tai, kas nutinka (ir visa kita) |
žinot, gal ir negražu iš mano pusės, bet:
a) dar negražiau iš jos pusės;
b) aš manau neteisinga, kad ji šitaip dirbdama gauna (turbūt) kokius du-tris kartus daugiau už mane;
c) visiems savo pažįstamiems kada nors dirbusiems audite nuo šiol galėsiu sakyti kad viską žinau kaip jūs ten dirbot!;
d) man šiaip labai juokinga;
e) ir visas šitas vyksta jau antrą kartą,
aš turiu visas teises jums pateikti foto iš auditavimo proceso:
gerai, kad nors neknarkia :D
taigi, atlyginimas tai man penktadienį. ir kažkaip netyčiom biškutuką neapsiskaičiavau. tiksliau, apsiskaičiavau, bet pasaulis nevyksta kaip aš sugalvoju (o gaila, pasaulis būtų daug geresnis, jei klausytų manęs). pvz, grąžinau paltą, o refund’as grįžo ne į sąskaitą, o į paypal’ą. kas man iš to paypal’o, alaus iš jo tai nenusipirksiu. taip pat ir visokios darbo išlaidos – gražuoliai išrašė man čekį, o kaip kad man pasakė internetas, čekį man įskaitys tik po trijų dienų, neskaitant šiandien. pas mane sąskaitoj yra nuostabūs 77p, aš pasiekiau savo finansų planavimo viršūnę manau. kokia įdomi situacija.
dar atleido mano bosą, o aš turiu apsimesti, kad nieko nežinau. šiaip tai durną vaidinti moku, bet kas per daug, tas nesveika :(
penktadienio rytai su kaupu atkeršija už ketvirtadienio vakarus ir klyksmus aš iš rytų europos, aš negaliu gerti iš tokių mažų puodelių.
o savaitgalis dar net neprasidėjo.
einant į darbą man tenka praeiti parkiuką. kadangi rytais esu labai nelaimingas žmogus, einu visa susigūžusi ir bandau atsibusti nors prieš pasiekiant ofisą, o tam parkiukas nėra tokia jau ir bloga vieta (išskyrus tą kartą, kai prakeikti darbininkai pamiršo atrakinti vartus ir aš visa sijonuota ropščiaus per tvorą).
iš to žinau, kad pasaulyje yra labai keistų žmonių, kurie vietoj to, kad parptų iki paskutinės galimos sekundės, keliasi anksčiausiai ir eina Pabėgiot. man tokie žmonės įtartini. pridėjus tai, kad aš rytais ir šiaip nespinduliuoju laime, tų žmonių aš apskritai nemėgstu. o jie – priešingai, savo energijos perteklių bando išlieti ir ant manęs – yra pora tokių, kuriuos matau lakstančius kiekvieną rytą – tie tai net sveikintis su manim pradėjo. idant nepasirodyčiau labai nemandagi imigrantė, sveikinuosi ir aš. tik laimingo snukio vis dar neišmokau išspausti.
ir ką aš tik norėjau pasakyti – tiek bėgiojančių žmonių kaip šiom dienom dar nemačiau gyvenime. nu jų tiesiog virtinė, kas du metrai kažkas pūkšuoja. net savo sveikintojų nebeatskiriu! įtariu, naujametinės rezoliucijos šitoje šalyje yra stipriai populiarios. o šiais metais sportas tai tikrai buvo rezoliucija nr vienas, nes anglai labai nori pasirodyti esantys sveiki ir ten visokie kitokie tiems, kurie atvažiuos vasarą olimpinių pasižiūrėt. kaip jie nesupranta, kad tie, kurie atvažiuos pasižiūrėt, tai tikrai nebus sportininkai – jie tik prigrūs pilną tube’ą savo užpakalių ir pakampėse gers alų su čipsais. jei sugebės tų čipsų nusipirkti, nes čipsai čia tai yra bulvės (kol buvau lietuvoj spėjau šitą pamiršti ir išstojau pirmą kartą nuėjus į barą)
o iš rytinių žmonių, beje, man patinka tik tas kaimynas anglas, kuris yra baisiai senas ir turi dar senesnį šunį; šuo matyt rytais apsisisioja, tai anglas priverstas jį vest laukan. bet anglas atrodo kaip tikras klasikinis anglas, su lazdele ir kaklaskare ir dar pypkę įsikandęs, ir sveikinasi taip iškilmingai galva linktelėdamas. ir ropoja taip jie abu rytais, viens už kitą lėtesni ir senesni. kartais galvoju, ką darytų vienas, jei kitas užsiverstų. (su tokiom mintim ir pasiekiu parkiuką)
čia yra naujas 2012-ųjų standartas: prigeri, priverti g. šokti, o tada jau baras stato tau alaus. muzikantai tau po to sako oi, mes iš karto nesupratom, kaip kažkas iš baro gali sakyto ‘pagrokit kažką iš lengvesnio, 100-120, nes žinot – kilimas’.
ir dar sužinojau, kad ne tik mergos žiūri į nagus.
rodos, bus įdomūs dudvylikti.