išvežkit mane iš šitos šalies

kokias tris dienas galvojau, kad radau puikesnę šalį nei ispanija savo pensijai – čilę. ir žmonės faini, ir šilta, ir avokadai skanūs, ir viskas funky, ir tt ir kaip kad j. pasakytų – turėčiau orią senatvę, nes viskas čia vis dar gan pigu. net pagūglinau kiek butas kainuotų.

tik ką ko tais persigalvojau. sėdžiu sau 12-am aukšte, valgau sušius ir laukiu grįžtant g. ir STAIGA kažkaip lova pradėjo kratytis. pažiūrėjau laukan – mano skrybėlė sau sėkmingai baigia nuo stalo nučiuožti.
išėjau į koridorių – iš kito kambario išlindo susivėlęs čilietis. ar čia normalu, klausiu.
jo, sako tas. šeštadienį didesnis drebėjimas buvo. pažiūrėjo į mano persikreipusį veidą ir jau angliškai bandė paguosti nebijok, va, net mano žuvis akvariume vėl ramiai plaukioja.

nu ir nafik žinokit. aš nesu rami kaip žuvis ir niekad nebūsiu. man tokio streso mano metuose nereikia. greičiau susipakuot ir maut į ramesnes vietoves.

fancy dress

papasakosiu aš jums savo liūdną gyvenimo istoriją. nu gal ir ne liūdną ir gal ne gyvenimo, bet vis tiek.

žodž, visokių teminių vakarėlių mano gyvenime buvo ne viens ir ne du, o gal net visi trys ar keturi. turiu visokių įrodymų:

matot tą dešinėj? ten aš. jau šitą seselės kostiumą m. ir i. nužiūrėję pareiškė, kad aš gal jį iš seksšopo nusipirkau, nes visai jis ne seseliškas. bet nieko oi nieko jie nežino, ir tą tik patvirtino visi halovynai londone, nes šita apranga yra kukli iki negalėjimo ir pasirodo prisegamos kojinės yra vienas ir būtiniausių aprangos atributų ir aš manau tik per spalį padaromą 75proc tokių pėdkelnių pardavimų. šitą faktą aš visada imu ir pamirštu.

 

buvau mat pakviesta į gimtadienį. gimtadienis chapel‘yje ir dar pasideda vidurnaktį (dėl pateisinamų priežasčių, dauguma gimtadienio dalyvių prieš tai ėjom į koncertą) tai buvo pareikšta, kad tema bus kunigai ir vienuolės. kaip ir dera, viskuo pradėjau rūpintis pusvalandį prieš išeidama, bet labai nuoširdžiai, prisiuvau kryžių prie suknelės ir net pasisiuvau abitą. nu, kaip kad vienuolė.

vienintelis dalykas tas, kad man po to šeštadienį reikėjo keltis šeštą ryto nes turėjau skristi į paryžių. tai kai jau po poros vyno taurių (pusvalandis po vidurnakčio) visi po biški pradėjo būriuotis ir kviesti taksus į tą gimtadienio balių, mano smegeninė sukvykė VALDYKIS, aš stebuklingai jos paklausiau (turbūt branda pagaliau atėjo) ir ėjau ne į balių, o namo (išdidus balsas). nu gerai, dar jubiliatas negeriantis, primečiau kad balius gali būti riboto linksmumo.

vienas iš geriausių sprendimų, ever. tą supratau dabar, kai pradėjo cirkuliuoti foto iš to baliaus.

aš ten su savo vienuolės apranga būčiau Truputuką Nepritapus. blem, čia tikrai bet kokiam teminiam baliui reikia tiesiai į seksšopą eit, nes kitaip tai ne gyvenimas. kur čia visa logika, nežinau. gal dar pagyvensiu kelis metus uk (jei neišmes) ir sužinosiu. reikia gi integruotis į visuomenę.

labai daug talento

be perstojo kalbančiais autobusų vairuotojais susidūriau amerikoj. linksmų tube vairuotojų irgi pasitaiko, bet ne tiek jau ir daug tai labai negali pykti. nu bet lėktuve tai buvo pirmas kartas. berniukas vos įlipus surėkė į mikrofoną labas vakaras, kaip visi laikotės? tada patylėjo porą sekundžių ir sakė žinot, aš tai irgi labai gerai laikausi.

ir taip varė visą kelią – sakė dabar pasakysiu mano širdžiai labai svarbų dalyką – mes nusileisime 15min anksčiau. tai reiškia, kad dar šį vakarą galėsiu go out.

nežinau, gal čia buvo jo paskutinė diena? nes kai reklamavo loterijos bilietus tai rėžė galit laimėt milijoną – tiems, kurie nežinot, ką daryt su milijonu, duosiu du variantus: pirmas, galite su manim šiandien go out, bus smagu. antras, galit niekad nebeskrist su ryainair.

labai savimi patenkintas buvo, gale skrydžio nusilenkė.

——-

o aš gi buvau slidinėti, t.y. snieglentinėti (nes aš One of the Cool Kids). iš karto apsiskelbiau, kad aš ‘beginner‘ė, bet labai talentinga‘. galvojau, kad visi paliks mane ramybėje, bet nepaliko ir visiems teko išvysti, kad visgi dėl antros dalies apie talentingumą pamelavau. kažkaip sunkiai viskas buvo, nesuprantu.

 

kėdukė

vat žmogui reikia patogiai gyventi, negi lankstysiesi čia – ne, atsineši kėdukę, pasistatai ir ir gali žiūrinėti prekes kaip padorus žmogus.

tik nepagalvokit, kad čia jo vietinė parduotuvė – čia oxford circus, net britiški pensininkai neįperka kažkur aplink gyventi. vadinasi, tempė kokiu autobusu per pusę londono. respectas.

o kalbant apie pensininkus, tai sutikau naujus ispanijoj: suplanavau savo pensiją, gėriau labai blogą bloody mary traukinuke ir parsivežiau 15 dešrų. iš 17 laipsnių parskridau vidury nakties į savo 4; labai susikrimtau ir galvojau koks neteisingas pasaulis. iš to liūdesio net loterijos bilietą nusipirkau, nes reikia gi kažkaip pagaliau praturtėti.

 

islandija

15288464_10154436241144823_2960827656203803598_olebowski bare reikjavike sutikau porelę kažkiek alaus paskanavusių kanadiečių – jie matyt buvo prieš tai apsikolioję, tai viens nuo kito laikėsi atokiau. mergaitė man graudžiai sakė, kad nesijaučia graži. ką pasakyti žmogui, kuris nesijaučia gražus? ką žinau. pasakiau, kad jos gražios blakstienos.

mergaitė atsilygindama dar išgėrė alaus ir pareiškė, kad mato žmonių energijas ir kad mano labai gera.

o šiaip islandijoj labai labai daug amerikonų. ir jie vieni kitus sutinka, ir vieni kitais džiaugiasi ir kvykauja ir viens kitą prisideda prie draugų facebook’e. tiek daug amerikos vienoj vietoj primena, kaip seniai ten buvau – gal kitais metais teks atsišviežinti.

pamenat, kaip skundžiausi, kad šveicarijoj brangu? ak, jaunystės naivume.